You are currently viewing D. Danyla – apie gyvenimą, sportą ir laukiančias nuožmias kovas

D. Danyla – apie gyvenimą, sportą ir laukiančias nuožmias kovas

Šių metų vasarį kauniečiai ir miesto svečiai „Žalgirio“ arenoje vykusiame BLADE FIGHTS turnyre turėjo neeilinę progą stebėti įspūdingą MMA kovą, kurios metu Deividas Danyla vos per pirmąsias 22 sekundes ringe nokautavo žinomą kovų profesionalą Panicos Yusufą iš Didžiosios Britanijos. Šiuo metu kaunietis jau įnirtingai ruošiasi antrajam BLADE FIGHTS turnyrui, gegužės 27 d. vyksiančiam Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Ten jo laukia dar vienas nelengvas iššūkis – teks susikauti su pastaruoju metu vien pergales ringuose skinančiu Migueliu Angelo Trindade Temporario iš Portugalijos.

Nepaisant įtemptos treniruočių dienotvarkės, Deividas sutiko pasikalbėti apie savo kelionę į šį, anot jo, „vienišą sportą“, kovotoją palaikančius bei auginančius žmones, įvykius bei aplinkybes.

Deivido kovų statistika: mėgėjų karjeroje (iki 18 metų) keliauta labai daug, kovota iki 100 kovų. Profesionalų ringe – apie 60 kovų. Geografija plati, visas pasaulis: Tailandas, Kinija, Filipinai, Indonezija, Europa, Amerika ir kt.

– Deividai, kaip atsitiko, kad atsidūrėte ringe?

– Buvau labai aktyvus vaikas, gana sunkiai ieškantis savo vietos – esu išbandęs daugybę įvairių būrelių, sporto šakų. Ilgai nesisekė, vis niekas nepatikdavo, netikdavo, vienu metu net pritrūkau pastangų ieškoti, ko tikrai norėčiau. Bet vieną dieną geras mano tėčio draugas, pažinojęs dabartinį BLADE FIGHTS prezidentą, Muay Thai trenerį Romualdą Klimavičių, pasiūlė nueiti pabandyti treniruotis pas jį. Buvau dešimties. Nuo to laiko šiame sporte ir pasilikau, praėjo 21-eri metai.

– „Pričiupo“ treneris? Kuo gi jis taip sužavėjo tą besiblaškantį vaiką?

– Tikrai taip. Labai svarbūs buvo tie pirmieji žingsniai, už juos esu neapsakomai dėkingas R. Klimavičiui, nes nuo asmenybės priklauso ypač daug. Mane ir pats sportas, visų pirma, sužavėjo dėl to, kad Romualdas ne tik puikus treneris, bet ir nuostabus žmogus. Gal net labiau patraukė jo asmenybė, tai, kaip jis dirba. Sporto šaką prisijaukinau pamažu.

– O šeima? Ar palaikė jūsų užsidegimą?

– Palaikė, bet nebuvo ypatingi šios idėjos fanai. Nepasakyčiau, kad tėvai mane labai skatino, ragino nepraleisti treniruočių, kai kartais atrodydavo, kad žaisti kompiuterinius žaidimus yra smagiau. Didžiausias autoritetas man vis dėlto buvo treneris, būtent prieš jį aš jaučiausi atsakingas, nenorėjau jo nuvilti, stengdavausi nepraleisti treniruočių ir, žinoma, norėdavau į jas eiti. Man ten tikrai patiko, o vaikui tai, ką jis daro, turi patikti, antraip argi ilgai ištvertų.

– Kas jus vis dėlto taip sužavėjo?

– Kiek buvau bandęs įvairių veiklų, sporto šakų, su treneriais nebūdavo jokio asmeninio ryšio. O šiuo atveju tiesiog jaučiau, kiek daug Romualdas atiduoda savęs, kaip jam rūpiu, kaip jis nori, kad jo mokiniai siektų aukščiausių rezultatų. Kitur būdavo atvirkščiai – tavimi nesidomi tol, kol tu tų rezultatų neparodai. O jam aš jaučiausi svarbus ir kaip vaikas, kaip žmogus. Tikrai ne aš vienas – visi kiti taip pat. Tačiau sporte išliko stipriausi. Beje, nė vienas iš tų, su kuriais treniravomės kartu, nepasirinko šio kelio. Arba dirba visai kitose srityse, arba sportas jiems liko kaip hobis.

– Tai buvo vienintelis jūsų treneris iki pat šiol?

– Ne. Jis buvo pirmasis. Ir padaręs didžiausią įtaką.

– Ar kautis sekėsi nuo pat pradžių?

– Sekėsi, taip, bet pradžioje rezultatai man nebuvo pagrindinis variklis. Turbūt labiau norėjau būti geresnis, negu buvau vakar, ir dėl to stengtis.

– Geresnis fiziškai ar morališkai?

– Morališkai. Augau tokiame rajone, lankiau mokyklą, kur tekdavo už save pakovoti, taigi vien todėl, kad sportavau šį sportą, įgavau daugiau pasitikėjimo savimi – mažiau kas prie manęs drįsdavo lįsti, konfliktuoti, ką nors atimti ir panašiai. Tai buvo man labai naudinga. Bet tuo pačiu rodžiau gerus rezultatus, ir tai daugelis žinojo.

– O ką pasakytumėte apie patį sportą?

– Jis yra labai vienišas. Taip, treniruojiesi komandoje, bet ringe lieki vienas. Atsakingas už kiekvieną savo veiksmą esi pats. Ir kai užklumpa pirmieji pralaimėjimai, nesėkmės, žmonės dažnai meta sportavę, nes neturi jokio užnugario, palaikymo. Komandiniame sporte tau gali padėti, psichologiškai palaikyti kiti komandos nariai, pasakyti „pailsėk, pridengsim tave kurį laiką“, o čia esi visiškai vienas. Ir todėl čia ypač svarbu, ar esi stiprus fiziškai, psichologiškai, emociškai. Tai patirdamas, suvokdamas ir augau. Man patiko suprasti, kad niekas nepadės, jeigu pats nesistengsiu, kad esu atsakingas pats už save. Tikrai nesigailiu. Nes jei ne šis sportas, nebūčiau tuo, kas esu dabar. Nors vienas keliavau iki 26-erių.

– O paskui?

– O paskui atsirado šeima. Ir nors tenka sportui paaukoti labai daug laiko, dėmesio, kurį galėčiau ir turėčiau skirti šeimai, žmona mane supranta ir labai palaiko. Nebesijaučiu toks vienišas, tai labai svarbu, vienam šiuo keliu eiti sunku.

– Ar dabar esate profesionalus kovotojas ir tai reiškia, kad tam atiduodate visą savo laiką?

– Taip. Nors jau greitai 32-eji, vis dar kovoju kaip profesionalus kovotojas. Nes, sakyčiau, būtent dabar esu geriausioj fizinėj ir psichologinėj formoj. Be to, dar ir treniruoju, iš to pragyvenu.

– Bet buvote iš ringo pasitraukęs? Kodėl?

– Taip viskas susiklostė. Patiriamos traumos, pralaimėjimai, po jų – psichologiniai iššūkiai, baimės ir nepasitikėjimo savimi įveikos. Buvo laikas, kai pralaimėjau šešis kartus iš eilės, dar ir patyriau nugaros traumą. Pusantrų metų gydžiausi, nebegalėjau kovoti, po to prasidėjo pandemija. O jau ir šeimą turėjau, ėmiau galvoti, kad gana. Gimė vaikas, prisidėjo atsakomybių… Trys su puse metų pertrauka sporte – daug, atitolau nuo treniruočių, kovų, nors fizinę formą visada palaikiau. Bet tikrai maniau, kad greičiausiai nebegrįšiu. Tačiau imti ir mesti tai, kam save tiek metų atidavei, labai sunku, labai brangus širdžiai dalykas, didžioji aistra, ji neleidžia nurimti taip paprastai. Ir kai vis dėlto grįžau, iš eilės laimėjau tris pergales. Vadinasi, dar galiu, taigi atsirado „antras kvėpavimas“. Labai džiaugiuosi, kad keliai mus vėl suvedė su treneriu R. Klimavičiumi, nes savo ryšį buvome truputį apleidę. Jis pakvietė mane į BLADE FIGHTS turnyrus – kaip sykis tuo metu, kai nutariau grįžti prie kovotojo karjeros. O šis kvietimas buvo tarsi spyris – reikia pasitempti, taigi – ir vėl reikia trenerio!

– Ar BLADE FIGHTS ir buvo vienas iš svarbių naujos motyvacijos įkvėpimų?

– Tikrai taip. Pamenu, kaip treneris prieš daugybę metų man kalbėjo, kad norėtų surengti tokį turnyrą, bet aš tuo metu daug keliavau po Aziją, daug treniravausi, nebemačiau savęs Lietuvoje, nebejutau čia perspektyvos. Malonus sutapimas, kad toks solidus turnyras gimė kaip tik dabar.

– Užsiminėte apie Aziją. Kalbate apie Tailando periodą? Turbūt labai įdomi patirtis, juk jūsų pasirinktos sporto šakos ištakos?

– Taip. Tiesą sakant, kol neišvykau į Tailandą, kur kas mažiau žinojau apie dvasinius šio sporto pagrindus. Būtent ten pamačiau esmę ir tai, kiek ji kiekvienam kovotojui sukuria vertės. Visai neatsitiktinai visi kovotojai ten tokie ramūs, nuoširdūs, draugiški, nors iš pradžių buvo gana keista tai matyti.

– Tai kas yra ta esmė?

– Muay Thay yra kilęs iš Tailando, taigi didelės įtakos šiam sportui turi budizmo religija. Apskritai, visi žmonės ten vieni kitiems geri, paslaugūs, empatiški. Gali būti niekuo neypatingas, bet būsi gerbiamas. O sporte tai matyti nuo pat įžengimo į sporto salę – turi būti disciplinuotas, rodyti pagarbą treneriui, sportininkams. Esu matęs daugybę priešingų pavyzdžių, todėl kontrastas labai didelis. Pavyzdžiui, jei stebėtumėte kovas, tai net trečiajame raunde jie nesistengia vienas kito žaloti – visi žino, kiek įdėta pastangų iki tol, kol įžengiama į ringą. Visi supranta, kad vienas kito žalojimas nėra būdas laimėti. Sužalosi – kovotojas kurį laiką negalės kautis kitose varžybose, o jam juk reikia išlaikyti šeimą, vaikus, tėvus – tai yra jo duona. Jie gerbia vienas kito gyvenimus, supranta, kiek sunkumų galima padaryti kitam jį sužeidus.

– Pats sportas nėra aukščiau bendražmogiškų dalykų?

– Tikrai taip. Kovotojų auklėjimas yra labai ypatingas. Jie pasižymi stipriu charakteriu, daugelis, galima sakyti, gyvena sporto salėse, ten ir miega. Ir treneris jiems – tarsi antras tėvas. Rytą žadina, kiekvienam skiria asmeninio dėmesio. Ir tai labai susiję su jų religiniu gyvenimu.

– Ar teko būti įtrauktam ir į religinius ritualus?

– Ne. Nes šiaip jie to neakcentuoja. Tik atėjęs į kiekvieną salę jauti tam tikrą, labai gerą, atmosferą. Niekas ir niekur tavęs nesistengs sumaišyti su žemėmis, atvirkščiai, padės kartu augti. Muay Thay sporto bendruomenė ten išties labai didelė, sportininkai labai bendruomeniški, glaudžiai bendradarbiauja, vienas kitam padėdami. Ir niekas už tai nesitiki dėkingumo. Tai yra norma. Beje, sporto auditorija tokia pat. Labai pasikausčiusi, puikiai žino kovotojus, žino, ko iš jų tikėtis, ir nuolat lavinasi, domisi.

– Kaip manote, ar toks modelis įmanomas Europoje? Grįžtant prie BLADE FIGHTS, turnyras, regis, kelia sau labai panašius etinius tikslus?

– Manau, įmanomas. BLADE FIGHTS turnyre dalyvauja labai aukšto meistriškumo sportininkai, kurie jau yra išsiugdę moralinį kodeksą. Jie ne tik techniškai stiprūs, bet ir moraliai brandūs, yra aukščiausio lygio kovotojai ir tikros asmenybės. Tokie niekada iš kovos meno nedarys šou – nekeiks varžovo, nesiplūs, nesieks pigaus savo fanų dėmesio. Tiesą sakant, aš pats su tokia agresija niekada nesu susidūręs, man patinka rodyti aukščiausio lygio meistriškumą, tiems brutaliems šou neturiu nei laiko, nei noro. Norėčiau, kad ir po keliolikos metų mane vis dar prisimintų ne tik kaip profesionalų kovotoją, bet ir kaip gerą žmogų.

– Bet BLADE FIGHTS sykiu yra ir šou, tik, žinoma, ne agresijos demonstravimo, o meninis šou. Pirmasis turnyras labai aiškiai atskleidė turnyro ambicijas, tris svarbias jo sudedamąsias: profesionalus kovų menas, aukšto lygio muzikinis šou ir tokio pat lygio transliacijos. Kaip tai pakomentuotumėte, ypač kitų pasaulinių turnyrų kontekste?

– Tai ir yra labai įdomu. Lietuvoje šis sportas nėra labai gerai žinomas, o kokybiška, įdomi šou dalis pritraukia tokių žmonių, kurie ilgainiui gal ir į patį sportą ims žiūrėti giliau. Manau, tai labai pasiteisino, ne veltui sulaukta tiek puikių atsiliepimų – neretas sakė, kad tokio lygio turnyrų su tokiu profesionaliu šou dar apskritai nėra matę. Ir aš pats turnyro atmosferą jaučiau kaip paties aukščiausio lygio renginį, net ir vienoje garsiausių Azijos ir pasaulio organizacijų, kuri irgi itin didelį dėmesį skiria šou daliai, nebuvau to matęs ir patyręs. Tai yra kažkas naujo, sykiu neabejotinai atitinkančio aukščiausio lygio organizacijų rengiamus turnyrus visame pasaulyje.

– Ar savo kovotojo veiklą šiuo metu labiausiai ir siejate su BLADE FIGHTS?

– Taip, nes matau perspektyvą. Sulaukiu ir daugiau pasiūlymų, ne tik Lietuvoje, tačiau nesinori kovoti pernelyg dažnai, kadangi kiekvienas pasirengimas reikalauja daug pastangų, trunka 7–8 savaites, taigi negali kovoti visur, kur tau siūlo, reikia susidėlioti prioritetus, juolab, kad visai nesvarbu, su kuo kausiesi – stipresniu ar silpnesniu varžovu – visada turi būti pasirengęs maksimaliai.

– Dar pakalbėkime apie tas lemiamas 22 pirmojo turnyro sekundes. Vos įžengęs į ringą, nukovėte savo varžovą P. Yusufą iš Didžiosios Britanijos.

– Na, ši pergalė visiems paliko didelį įspūdį, nes tiems, kas eina į tokius renginius, smagu pamatyti kažką panašaus. Kuo ilgesnė kova, tuo ji nuobodesnė, ypač jos gerai nesuprantantiems žmonėms. Bet man, kaip kovotojui, labai daug patirties ji neatnešė. Pateiksiu pavyzdį. Aš su šiuo priešininku esu mėnesį laiko treniravęsis Tailande. Padėjome vienas kitam ruoštis visai kitiems turnyrams. Treniruočių metu aš turėdavau prieš jį pasitempti, dargi ir visai neblogai nuo jo „gaudavau“, nes Panicos labiau patyręs kovotojas. Prieš kovą jaudinausi, nes žinojau, kad manęs laukia vienas stipriausių išbandymų karjeroje. Negalėjau nuspėti kovos baigties. Žinoma, buvo labai smagu, pergalė yra pergalė, bet, kai apmąstai, kaip viskas įvyko, supranti, kad kaip ir nelabai patobulėjai… Kita vertus, nereikia ir nuvertinti, nes laimėjus prieš tokius varžovus, tavo vardas įgauna vis daugiau svorio, tampi žinomas. Gali būti absoliutus čempionas Lietuvoje, laimėti visas kovas, bet pasaulyje tavęs niekas nežinos. O jei laimi, tarkim, prieš P. Yusufą, tai jau visai kas kita – vadinasi, esi tikrai aukšto lygio kovotojas, nes laimėjai prieš labai stiprų priešininką.

– Jau visai netrukus, šįkart ne jūsų gimtajame mieste, o Klaipėdoje, laukia antrasis BLADE FIGHTS turnyras. Kokios nuotaikos, prognozės, lūkesčiai?

– Mano varžovas M. A. T. Temporario iš Portugalijos irgi yra aukščiausio meistriškumo kovotojas, taigi ir vėl man tai bus labai stiprus išbandymas. Šiuo metu priešininkas profesionalų ringe kaunasi be pralaimėjimų, tai daug ką apie jį pasako. Kad ir kaip būtų, niekada nenuvertinu savo varžovų ir visada ruošiuosi sunkiausiam scenarijui. Pasirengimo metu nesistengiu galvoti apie būsimą priešininką, labiau susitelkiu į patį save, stengiuosi paruošti „geriausią savo versiją“ kovos dienai. Kaip ir prieš kiekvieną kovą, analizuoju priešininko kovos stilių, techniką ir galimas spragas – tai ir nulemia mano pasirengimą bei kovos taktiką. Svarbu nepersitempti fiziškai ir psichologiškai ir parodyti meistrišką, įsimintiną kovą. O ji tikrai bus labai konkurencinga ir įdomi.

Skaityti daugiau: https://www.diena.lt/naujienos/sportas/kitos-sporto-sakos/d-danyla-apie-gyvenima-sporta-ir-laukiancias-nuozmias-kovas-1123635

Parašykite komentarą