You are currently viewing M. Danius: mane įkvepia ne tik pergalės, bet ir pralaimėjimai

M. Danius: mane įkvepia ne tik pergalės, bet ir pralaimėjimai

Šie profesionalaus kikbokso kovotojo Martyno Daniaus žodžiai, ko gero, ypač aktualūs šiandien, kai pralaimėjimų aplinkui mus įvairiose gyvenimo srityse gali atrodyti daugiau nei pergalių. O pasakyti jie ypatinga proga: jau visai ne už kalnų, gegužės 27 d., Klaipėdos „Švyturio“ arenoje vyks antrasis MMA BLADE FIGHTS turnyras. Pirmasis, surinkęs pačius palankiausius vertinimus, šių metų vasarį su garsu nugriaudėjo Kaune. Klaipėdiečiams šis aukščiausio lygio kovų meno renginys, lydimas išskirtinio muzikinio šou, ypatingas dar ir todėl, kad šalia kitų kovotojų iš viso pasaulio į kovos ringą stos jų žemietis. Martynas turi nemenką patirtį profesionaliose kikbokso kovose, iškovojęs ne vieną pergalę ne tik mėgėjų, bet ir profesionalų komerciniuose turnyruose. Likus vos porai savaičių iki svarbaus renginio, susitikome pokalbiui.

 

– Martynai, esate tikrų tikriausias klaipėdietis? Būtent šį jūrų marių miestą garsinate, skindamas kovų pergales?

– Taip. Gimiau Klaipėdoje, vėliau keletą metų gyvenome Gargžduose, o kai man buvo šešeri, vėl grįžome į uostamiestį.

– Ir kaipgi jus pagavo šis sportas?

– Kaip ir daugelis vaikų, iš pradžių bandžiau įvairias sporto šakas – futbolą, rankinį ir kt., bet niekur ilgai neužsibuvau – vis pasitaikydavo kokių nors mažų dramų, nedidelių susižeidimų, taigi vis pasitraukdavau. Tiesa, aštuonerius metus žaidžiau krepšinį, važinėjome po įvairias varžybas, jaunimo turnyrus… Sekėsi gana neblogai, bet, kaip matote, krepšininku irgi netapau, taigi ėmiau ieškoti kitos sporto šakos. Su vienu draugu buvome užsukę į karatė salę, bet išsigandome – gal 50 bendraamžių ir visi su baltais kimono, tokie uniformuoti… Pasidairėme, nedrąsu, išėjome. Keletą mėnesių lankiau boksą, bet toje salėje labai traukdavo skersvėjai, tai per tą trumpą laiką susirgau nežinia kiek kartų. Be to, salė buvo toli, ilgai keliauti, tai ir tas treniruotes nutraukiau. Panašiai tuo metu Klaipėdoje atsirado kikbokso treniruotės. Netoli namų atsirado sporto klubas, nuėjome keliese, pradėjome sportuoti, tiko patiko, žiūriu – tai darau jau 15 metų.

– Tai iš bokso į kikboksą jus nupūtė Klaipėdos vėjai.

– Juokais tariant, tikrai taip!

– Gražiai jūs čia papasakojote apie kelio paieškas. Ne viskas jaunam žmogui su tais reikalais taip jau aišku, juk ne daugybos lentelė. Kas gi tuokart sustabdė, kad dar kartą neuždarėte durų iš anos pusės?

– Visų pirma, tai turbūt klasiokų spaudimas. Vieni kitus vis paragindavome – einame, einame, einame! Iš pradžių lankėme keturiese, paskui penkiese, vėliau kompanija išaugo net iki dešimties. Atėjome visai žali penkiolikmečiai, iš pradžių buvo tikrai sunku – tais laikais atranka buvo didžiulė, treneriams nerūpėjo kažką išlaikyti, saugoti, auginti, kaip kad rūpi dabar. Nori – stenkis, dirbk, nenori – išeik. Kai jau pamatydavo, kad nepasiduodi, gali, tada ir atkreipdavo dėmesį, pakviesdavo dalyvauti varžybose, rimčiau padirbėti.

– Ar pradėjus rimčiau sportuoti buvo drąsiau uostamiesčio gatvėse, mokykloje, vakarėliuose?

– Taip, drąsiau, bet tam tikra prasme ir kebliau – iš varžybų dažnai grįždavau su kraujosrūvomis, gavęs į akį ar nosį, taigi vaizdelis ne kažin koks, tekdavo aiškintis, kad neprikūlė tavęs kažkas gatvėje. Iš pradžių visiems būdavo keista, bet paskui, kai jau žinojo, kad sportuoju, apsiprato.

– Bet tokiu atveju ir su merginų dėmesiu gal prasti popieriai? Joms tas sportas gal nelabai argumentas?

– Na, kaip pažiūrėsi (juokiasi). Tiesą sakant, dėmesį atitraukdavo pats sportas, jis ėmė viršų, tai apie tai nelabai tegalvodavau, nevertindavau, gerai tai ar blogai. Dariau, ką maniau, kad noriu daryti, ir nesukau sau galvos.

– Keliaukime prie rimtesnių reikalų. Kokios buvo įsimintiniausios varžybos, suveikusios it koks virusas – apsikrėtei ir pajutai, kad niekur nebedingsi, liksi su juo ilgam?

– Teko pereiti daug etapų. Pirmasis svarbus momentas – kai laimėjau Lietuvos čempionatą. Nors tada konkurencija būdavo maža, vis tiek tai buvo laiptelis į priekį. Kiekvienas laimėjimas paprastai stumteli į priekį. Bet, tiesą sakant, svarbiausią postūmį man davė ne laimėjimas, o pralaimėjimas. Pačioje karjeros pradžioje kovojau prieš tikrai stiprų varžovą ir taip smarkiai „gavau į kaulus“, kad grįžęs supratau: prasti mano popieriai. Bet po poros metų vėl teko susidurti su tuo pačiu kovotoju. Ir tąsyk jis man jau nieko nebepajėgė padaryti, laimėjau, kaudamasis svečiuose. O kai varžybos vyksta svečiuose, turi laimėti labai įtikinamai – jų turnyras, jų teisėjai ir sirgaliai… Tada gal ir įvyko lūžis, supratau – jeigu kažkada pralaimėjau, o dabar tapau neįveikiamas, vadinasi, galiu. Iki šiol prisimenu skirtumą, kaip jaučiausi abu kartus – grįžus po pralaimėjimo pirmą kartą, man skaudėjo visa kūną, o antrą kartą jaučiausi šviežutėlis, tarsi nė nesikovęs, o varžovui tada tikrai kliuvo… Pajutau didžiulį progresą, ir tai buvo rimtas paskatinimas. Iki šiol mane labiausiai motyvuoja susitikimai su tais varžovais, kuriems kažkada esu pralaimėjęs. Tokių revanšų turėjau ne vieną, ir dažniausiai kova baigdavosi kardinaliai priešingai.

– Bet pralaimėjimo momentas psichologiškai sunkus?

– Man – ne. Jei žinau, kad padariau viską, ką galėjau, jei sąžiningai ir iki galo ruošiausi kovai, jei renginio dieną esu geriausia savo paties versija ir vis dėlto pralaimiu, vadinasi varžovas tuo metu tiesiog buvo stipresnis. Bet tai nereiškia, kad kitą kartą susitikus reikalai nepasisuks kitaip.

– Ar progresas, revanšai labiau priklauso nuo sėkmės, ar vis dėlto – nuo pasirengimo?

– Tik nuo pasirengimo ir nuo įgytos patirties. Jei techniškai esi nebe toks, koks buvai prieš metus ar du, reali pergalės galimybė tavo rankose. Atvejis, apie kurį pasakojau, tai irgi patvirtina, nes ne tik aš buvau geriau pasirengęs, bet ir mano varžovas. Nepaisant to, jaučiau, kad prieš jį esu gerokai pranašesnis.

– Kaip manote, kokią įtaką šis sportas daro jūsų asmenybės formavimuisi, charakteriui?

– Sunku pasakyti. Gal didžiausia vertė yra ta, kad sportuojant ateina suvokimas, jog niekas ir niekada negaunama lengvai – turi atiduoti savęs, ir labai daug. Gal koks nors talentas pasakytų kitaip, bet aš toks nesu – jei ko pasiekiu, tai dirbdamas, mokydamasis, pritaikydamas kitų patirtį. Visa tai labai užgrūdina, leidžia suprasti, kad ir kitose srityse nereikia nuleisti rankų, būtina nuosekliai bandyti, dėti pastangų, nepabėgti, siekti, ką nori pasiekti. Sakyčiau, tai išmoko ramiau reaguoti į pačius įvairiausius sunkumus – supranti, kad kliūtys dažniausiai neišvengiamos, bet jei tik norėsi, jas įveiksi. Tikrai yra buvę tokių dienų, kai išeidavau iš salės galvodamas, kad niekada nebegrįšiu. Bet grįždavau.

– Ar esate turėjęs, o gal turite trenerį, kuris padėjo išsilaikyti ne tik fiziškai, bet ir morališkai?

– Žinoma. Trenerius turėjau tik du. Pirmasis, Dmitrijus Baranovskis, buvo mano dabartinio trenerio treneris, su juo dirbome gal du ar tris metus, o pas dabartinį, Vadimą Chromychą, treniruojuosi jau daugiau nei 10 metų.

– Ir kokia šiuo metu jūsų kovų statistika?

– Tiesą sakant, nežinau. Ji tokia gausi, kad nustojau sekti. Preliminariai iš 4 kovų laimiu 3. O pačių kovų tikrai skaičiuočiau virš 100. Labiausiai vertinu pergales Lietuvos čempionatuose. Taip pat keletą kartų esu tapęs Baltijos čempionu. Pasaulio čempionatuose irgi patyriau sėkmę, bet pati organizacija buvo gana maža, tai ypatingai tų pergalių nesureikšminu. Todėl rimtas Lietuvos čempionatas man atrodo svarbesnis už mažą pasaulinį.

– Jau labai greitai jūsų laukia „Švyturio“ arena, BLADE FIGHTS turnyras. Ką galite apie tai pasakyti?

– Džiaugiuosi, kad atsirado ši organizacija, nes Lietuvoje jau nebekovoju 5 metus, vien užsienyje, nes perspektyvų tikrai nebuvo daug. Stebėjau pirmąjį BLADE FIGHTS turnyrą – tikrai gražu, įspūdinga, efektinga, profesionalu, labai įdomu. Ir atsiliepimus girdėjau tik labai gerus, kad tai buvęs vienas geriausių renginių Lietuvoje. Tiesa, dar nežinau, kas ten jų „virtuvėje“ dedasi, taigi galutinę nuomonę susidarysiu dabar. Bus labai įdomu pačiam dalyvauti, patirti, kaip viskas atrodo „iš vidaus“.

– Ką žinote apie savo varžovą?

– Nieko labai daug nežinau, tik, kad yra stiprus, gerai sudėtas fiziškai, vadinasi, kova nebus panaši į lengvą pasivaikščiojimą. Lieka tikėtis geriausio.

– Turite progą keletą žodžių tarti klaipėdiečiams.

– Žinoma, būtų labai džiugu, jei į turnyrą manęs palaikyti ateitų kuo daugiau žmonių iš Klaipėdos, tai tikrai svarbu. O aš pažadu parodyti tai, ko treniruodamas kitus tik mokau. Turiu puikią progą ne kalbėti, kaip reikia daryti, o tai parodyti profesionalioje, aukšto lygio kovoje susirungdamas su varžovu. Ir, žinoma, naudodamasis galimybe norėčiau padėkoti rėmėjams, prisidėjusiems prie pasiruošimo turnyrui. Nuoširdus ačiū M.A.D Group Baltic, restobarui „Gaisrinė“, Aromatic 89 ir Bright Logistic Solutions.

 

**

Norintiems geriau suprasti, ką ir kodėl Martynas daro ringe – BLADE FIGHTS prezidento, Europos Muay Thai čempiono, pasaulio čempionato prizininko, trenerio Romualdo Klimavičiaus įžvalgos apie Martyno talentus: „Šis kovotojas kažkuo primena legendinį K-1 Max pasaulio čempioną olandą Andy Souwerį. Martynas visuomet palengva spaudžia savo varžovą, judėdamas į priekį, taip neleisdamas jam dominuoti, puikiai išmano smūginę rankų tachniką, visada puikiai įvertina laiką ir distanciją, kuri leistų pataikyti stiprius ir permainingus smūgius kojomis bei rankomis. Efektingai naudoja tiek žemus, tiek aukštus smūgius kojomis, varžovui netikėtu momentu profesionaliai naudoja smūgį keliu šuolyje ir juo dažnai pasiekia savo tikslą. Martynas pasižymi puikia ištverme, tai yra visų trijų raundų kovotojas. Kiekvieno ringo pabaigoje stengiasi perimti kovos iniciatyvą į savo rankas, ir tai dažnai lemia raundų pergalių persvarą jo naudai. Ir šiek tiek informacijos apie būsimą jo varžovą: Christopheris Thierry’is Walteris (Prancūzija) yra Muay Thai stiliaus kovotojas, ne kartą kovojęs ir pagal kikbokso taisykles. Daugiau nei pusę kovų jis yra laimėjęs, nokautuodamas varžovą.

**

Skaityti daugiau: https://klaipeda.diena.lt/naujienos/sportas/kitos-sporto-sakos/m-danius-mane-ikvepia-ne-tik-pergales-bet-ir-pralaimejimai-1124635


Parašykite komentarą